Pots Fluxiniai žaidimai: Tarasovas plaukioja, Landsbergis laukia jo

„Tai spontaniški menininkų žaidimai, kai kūrėjai žaidžia garsu, tekstu ir vaizdu savo malonumui, nesistengdami įtikti žiūrovams ir klausytojams, vengdami šablonų bei standartų. O žiūrovai tampa ne tik šio vyksmo liudininkais, bet ir jo dalyviais“, – pasakoja V. Tarasovas.

Prof. V. Landsbergis papildo: „Muzika visada gelbsti. Nuovargio valandą taip pat. Tai beveik geriausia poilsio forma, galimybė perkelti save į tobulesnį grožio pasaulį ir nutolti nuo varginančių dalykų. Muzika ne vargina, muzika išlaisvina. Kaip sakė muzikos mokytojas Ignas Prielgauskas: „Žavėkis, ką nors išgalvojęs.“ Reiktų žmogų skatint, kad jis būtų tas išgalvotojas, arba – kaip mūsų klasikai sakydavo – „pramaniūgas“. Pramaniūgas yra gyvas žmogus. 

Muzika man yra daug. Bendriausia prasme – vartai į pasaulį, į jo supratimą, žmogaus supratimą. Į savęs paties supratimą… Tai galimybė daug ką atrasti: ko dar nežinojai, ko dar nebuvai palietęs. Be to, tai sritis, kurioje aš daug dirbau įvairiais kitais atžvilgiais, kur yra įvairių padarytų ir dar nebaigtų darbų, bet ne jie man yra svarbiausi. Kartais pamąstydavau apie muziką, kaip apie pasaulio modelį, apie jo esmės išraišką pačiu švariausiu, gražiausiu būdu. Tai ne nauja mintis. Apie tai gudresni už mane žmonės kalbėjo, susivokę jau labai senoj senovėj”.

„Post Fluxiniai žaidimai“ – itin retai gyvai vykstantis muzikos ir lyrikos vakaras, kiekvieną kartą tampantis subtilia ir jausminga menine patirtimi visiems esantiems salėje. Tai ne tik koncertas – tai gyvas, akimirkoje gimstantis dialogas, kuriame žodis ir garsas susilieja į vientisą, magišką tėkmę.

Prieš keletą metų Paliesiaus dvare įvyko šio projekto vinilinės plokštelės įrašas, o savo įspūdžiais apie tą vakarą vykusį koncertą dalijasi prof. Aldona Eleonora Radvilaitė: „Menininkų „Žaidimai“ (o iš tikro – labai rimtas ir kūrybingas koncertas) prasidėjo nuo subtilių perkusijos skambesių, kurie iš karto įvedė klausytojus į stebuklinių darinių reiškinį. Kaip visada, Vladimiras Tarasovas genialiai, nepaprastai kūrybingai improvizavo įvairiais perkusijos instrumentais, derindamas savo užburiančią muziką prie poezijos... Vytauto Landsbergio reikšmingos, įdomios eilės, padabintos tikro artisto energija, jėga ir emocionalumu, kaustė publikos dėmesį. Per visą renginį tvyrojo hipnotizuojanti įtampa, didžiulis susikaupimas ir emocionalus atsakas į dviejų artistų kuriamus vaizdinius“.