Edgaras klausė: Kai kas sako, kad esu nekalbus. Na gerai, tenka pripažinti, kad kartais sunku surasti bendrą kalbą su žmonėmis. Žinau, kad su draugais kalbu visai lengvai ir visada atsiranda bendrų temų. Bet va kai žmonės nepažįstami, tada jau sunkiau būna. Galiu pasakyti, kad esu drovus, bet taip nemanau, nes net kalbant IRC nelabai atsiranda bendrų temų, apie kurias su žmogumi galėčiau kalbėtis. Kažkaip sunku būna kažką pasakyti. Gal bijau, kad kažko ne taip nepasakyčiau. Na bet tenka pripažinti, kad esu kiek drovus ir kuklus. A, ir mažokai tenka su žmonėmis bendrauti, gal dėl to. Ir šiaip gal čia tik mano nusistatymas koks nors, ar kompleksai kažkokie, nežinau net. Žodžiu, ar įmanoma kaip nors man to išvengti, ir kaip nors padaryti, kad lengviau būtų bendrauti. Gal galit rekomenduoti kokią nors literatūrą apie tai?
Guru atsako:
Tai nėra problema, jei tik ji netrukdo ir nesukelia sunkumų gyvenime, tačiau, jei žmogus jaučiasi nepatogiai, suvaržytai, problemą reikia spręsti.
Kas pasakė, kad plepumas yra gerai, o uždarumas – blogai? Pasaulyje daug įvairiausių žmonių – uždaresnių, atviresnių, mėgstančių vienatvę ar čiauškiančių be sustojimo ir vis nepailstančių. Dažniausiai nepažįstami žmonės varžo, žinių apie to žmogaus pomėgius ir poreikius nėra, todėl pokalbis iš pradžių gali sunkiai vystytis, tačiau atsitverti nuo pasaulio ir tikėtis, kad laimingi būsime tik tada, kai bendraujame su tais pačiais senais ir gerais draugais – tiesiog naivu. Kai prieinate prie žmogaus ir užkalbinate, fiziškai patenkate į mažo atstumo zoną, taip pat ir pašnekovas patenka į tokią pat padėtį. Tai žingsnis intymumo link, todėl abu pasijaučia nejaukiai ar bent jau tas, kuriam iškyla sunkumų bendraujant. Pajuskite atstumo reikšmę. Kuo žmogus vyresnis, labiau subrendęs, tuo jam sunkiau užmegzti naujas pažintis (ši taisyklė galioja ne visiems), ir psichologai tvirtina, kad susirasti ilgalaikių draugų yra ganėtinai sunku. Be to, pabandykite prisiminti, kaip užmezgėte pažintis su savo senais draugais, kokiu būdu jie tapo Jūsų gerais draugais. Tavo draugai taip pat turi draugų, kurie galbūt Jums yra nepažįstami, todėl galima pabandyti “įlisti” į jų tarpą ar paprašyti, kad Jus supažindintų.
Nereikia laukti ir kažko tikėtis, reikia eiti pačiam, veikti, daryti ir praktikuotis. Taip pat nereikia norėti per daug ar to, kas Jums tikrai neįmanoma, nors išmokti laisvai bendrauti ir būti komunikabiliu tikrai gali kiekvienas žmogus, jei įdeda pastangų ir nori to išmokti. Tie, kas sako, kad esate nekalbus – dar ne visas pasaulis. Išmokite į tai nekreipti dėmesio ir nepriimti tos nuomonės kaip blogo Jūsų įvertinimo.
Reikia suprasti, kad Jūs neprivalote kalbėtis su visais aplinkiniais. Pokalbių svetainės (chat, mIRC, ICQ) gali šiek tiek pasitarnauti, tačiau tai virtuali erdvė su savo klasta – čia žmogus gali užsidėti kaukę ir elgtis visai priešingai nei yra realybėje. Dažniausiai nešnekūs ir kuklūs žmonės čia reiškiasi kaip išsišokėliai ir tikrai susidaro toks įspūdis, kad jie puikiai bendrauja realybėje. Psichologai pataria kuo greičiau užmezgus pažintį ją perkelti į tikrovę. Jus slegia tai, kad nėra sėkmingo bendravimo realybėje, o virtualumas yra atskira problema, kurią atnešė XXa. informacinės technologijos ir jų pažanga.
Bendravimas virtualioje aplinkoje yra lazda su dviem galais. Labai nesunku ištarti žodį, įsiterpti į kažkokį pokalbį, bet daugumoje pokalbių kambarių, ypač mažesnių, visi vienas kitą pažįsta, todėl žmogus vėlgi atsiduria tokioje ganėtinai priešiškoje aplinkoje.
Virtualus bendravimas gali padėti išmokti bendrauti su žmonėmis, atsikratyti tam tikrų kompleksų, bet gali paveikti visiškai priešingai. Jeigu žmogus nesiekia perkelti tokio bendravimo į tikrąjį gyvenimą, virtuali tikrovė gali tapti ta “saugia” vieta, kur žmonės bėga pailsėti nuo kasdienių problemų, kurių, pradėjus lankytis virtualioje erdvėje, tik padaugėja. Virtuali realybė išmoko kalbėti apie nieką, t.y. tiesiog dalintis įspūdžiais, nuomonėmis, pajuokauti ir pan. Tai yra tiesiog lengvas laiko praleidimo būdas. Negi ir Jūs trokštate išmokti daug kalbėti ir nieko nepasakyti?
Žinoma, tai gali būti ir saviįtaiga bei dažnai kartojamos frazės “aš negaliu”, “aš nesugebu”, “man nepasiseks”, “aš vėl suklupsiu”. Tokiu atveju reikia kaip tik save drąsinti, būti optimistu, tikėti, kad viskas bus gerai, o nepasisekus nenusivilti ir bandyti iš naujo. Reikia įgyti daugiau pasitikėjimo savimi, kuris neateina iš karto, o po truputį. Roma nebuvo pastatyta per vieną dieną. Speciali bendravimo problemoms nagrinėti skirta literatūra gali padėti atrasti problemos šaknis, priežastis, atverti duris į save patį, paskatinti savianalizę, tačiau visi patarimai bus nieko verti, jei jų neišbandysite ir neįgyvendinsite tikrovėje. Reikia PRAKTIKUOTIS.
Galima kreiptis ir į psichologus. Jie Jus išklausys, padės suvokti problemą, patars, ką daryti, kaip veikti, tačiau jie problemos neišspręs. Viską reikia daryti pačiam. Geru psichologu gali būti ir artimas draugas arba žmonės, kurie buvo susidūrę su šita problema ir ją išsprendė.
Išmokite stebėti kitus žmones, kaip jie bendrauja su kolegomis darbe, po darbo, su aplinkiniais. Panagrinėkite, kaip elgiasi lyderiai, kas stovi jiems už nugarų, kokie jų visų gestai, balso intonacija, kūno pozos. Kita vertus, reikia užduoti sau klausimą, ar Jūs tikrai norite bendrauti su nepažįstamais žmonėmis vien dėl to, kad dauguma aplinkinių tai daro. Galbūt Jums ir taip gerai. Nebūtina būti tokiam, kaip visi ar dauguma. Jei turite savo kompanijoje vieną nepažįstamą žmogų, reikia rodyti norą bendrauti, iniciatyvą, o ne laukti, kol jis išdrįs ką nors pasakyti. Jūs neturite jaustis kaltas dėl to, kad negalite surasti bendrų temų – juk dažnai gyvenime būna, kad žmonės neranda bendros kalbos su kai kuriais aplinkiniais.
Pradėti yra visų sunkiausia, bet galima kažką bendro nuveikti, pvz. pasivaikščioti, ką nors apžiūrėti, pažiūrėti filmą. Štai Jums pradžiai ir bendra tema – išgirsite naują nuomonę, požiūrį, galbūt ji bus visiškai skirtinga nuo Jūsų, o galbūt labai panaši. Galite suvienodinti kūno kalbą – pavaišinti cigarete, saldainiu, kramtoma guma. Taip Jūs irgi įsitrauksite į bendrą veiklą. Jei žmogus yra iš skirtingos socialinės grupės (pankas, musulmonas, karo veteranas), galite paliesti jo gyvenimo filosofiją bei pasiteirauti viso to priežasčių ir pasekmių. Jei esate iš vienodų ar panašių soc. grupių, tai rasti bendrą nuomonę, pasidalyti savo patirtimi turėtų būti gerokai paprasčiau.
Jei ko nors nežinote, visada klauskite ir išsiaiškinkite. Jūs epasirodysite neišmanantis, o tik susidomejęs tuo žmogumi ir pokalbiu. Jei iš Jūsų pasijuoks, kad esate neišmanėlis – nekreipkite į tai dėmesio. Jūsų pašnekovas taip irgi visa tai sužinojo, o negimė viską jau žinodamas. O jei jis Jus įžeidė ir Jūsų nesuprato, tai kam su tokiu tada išvis bendrauti? Galite papasakoti apie save, savo pomėgius, to paties pasiteirauti pašnekovo, tačiau reikia stebėti, ar jam įdomu Jūsų klausytis, leiskite ir jam įsiterpti. Jei neįdomu, keiskite pokalbio temą. Lengviausia yra pradėti pokalbį, papasakojant apie save, ką veikiate, kokią naujieną išgirdote, papasakokite kokį įdomų ar smagų nuotykį iš savo gyvenimo, kuris jus abu pralinksmintų. Mažiau kalbėkite kaip visi – nekeikite valdžios, mokesčių, bet galite išdėstyti savo nuomonę tais klausimais su pakankama argumentacija. Taip Jūs įsitrauksite į diskusiją, tačiau tai rekomenduotina jau pažengusiems bendravime – tiems, kurie moka gražiai ir ramiai diskutuoti bei neįžeisti kitos nuomonės. Taip pat dažnai uždavę kažkokį klausimą, paklauskite, kodėl pašnekovas atsakė taip/ne. Tada galima eiti toliau, ir pamažu pokalbis įgauna pagreitį. Labai svarbu ir Jūsų nuoširdumas, nuoširdus domėjimasis pašnekovu, nes dirbtinį susidomėjimą labai greit galima pastebėti ir tada jūs abu pasijausite dar nejaukiau.
ei pokalbis vis tiek nepavyksta, nereikia jaudintis ir sielotis. Gal tas žmogus norėjo pabūti vienas, galbut jam prasta nuotaika arba Jūs pasirodėte ne laiku. Jei Jūs, bandydamas su kažkuo susipažinti, vis galvojate, kaip nesusimauti, kaip nebijoti, negalvoti apie baimę, tai natūralu, kad efektas būna atvirkščias. Juk dažnai žodžiai, repetuoti prieš pirmąjį pasimatymą, ką reikės pasakyti savo partneriui, taip ir lieka neištarti ;]. Geriau žinoti, kad Jūs bijote, kad turite tokį jausmą, tačiau reikia įtikinti save, kad jis nedidelis ir negali įtakoti naujų pažinčių nesėkmės. Pasitikėjimas savimi labai eikalingas, tačiau pabandykite atsipalaiduoti. Kas čia tokio, jei ir nusišnekėsite kokį kartą. Visiems taip pasitaiko. Tiesiog nekreipkite dėmesio ir nesutrikite. Juk ne veltui sakoma, kad tyla – gera byla.
Sėkmės bendraujant ir užmezgant naujas pažintis!
Sorry, the comment form is closed at this time.