Už lango spaudžiant -20 laipsnio šaltukui verta pasidomėti savo šildymo sistemos būkle. Net jei namas yra gyvenamas ir kasdien šildomas kartais iškyla užšąlančių šildymo vamzdžių ar net radiatorių problema.
Mano atveju problema atsirado dėl nevykusio šildymo sistemos dizaino. Vamzdžiai, kuriais tiekiamas vanduo į radiatorius išvedžioti namo perimetru, šalia pamatų, kur, vietomis, susidaro šalčio tiltai ir vamzdžiai linkę užšalti. Nors patalpos vidaus temperatūra ir nenukrinta žemiau 14 laipsnių, bet, vietomis pamatai peršąla ir jei vanduo sistemoje necirkuliuoja – vamzdžiai užšąla.
Norint išvengti užšalimo yra keletas būdų: pats brangiausias ir patikimiausias – šildymo sistema užpildyti neužšąlančiu skysčiu. Tiesa, šis būdas nelabai tinka, jei ta pati šildymo sistema šildo ir vandenį naudojamą buityje: nedideli neužšąlančio skysčio nutekėjimai į geriamą vandenį gali sukelti sveikatos problemas.
Aš šią problemą išsprendžiau primityviau: esant temperatūrai žemesnei nei -15 laipsnių pastoviai palieku įjungtą cirkuliaciją. Tokiu būdu, net pro peršalusius pamatus tekantis apyšiltis vanduo neužšąlą. Be to, šilto vandens „boileris“ yra panaudojamas kaip nedidelis šilumos akumuliatorius. Tiesa, akivaizdus ir tokio sprendimo trūkumas: grįžus vakare namo (ar atsikėlus ryte), jei pečius nustojo kūrentis ankščiau, šilto vandens nebebūna. O ir įkaitinti sistemą, kai pečiaus temperatūra nukritus iki 12-16 laipsnių yra sunkiau.
Sorry, the comment form is closed at this time.